Adomo Galdiko kūryba
Autoriaus kūrybą veikė daug XX a. modernių meno krypčių, menininko išskirtinis žingeidumas, nuolatinis domėjimasis pasauliniu moderniosios dailės kontekstu, kelionės ir lankymasis užsienio parodose paties kūryboje atsiskleidė įvairiais stilistiniais posūkiais. Galdikas, jungdamas modernų ir liaudies meną nuolat ieškojo savito stiliaus – ankstyvojoje kūryboje pradėjęs nuo realizmo, simbolizmo, impresionizmo tapyboje evoliucionavo į neoromantinio tipo ekspresionizmą su kubizmo, fovizmo ir art deco bruožais.
1952 m. dailininkas išvyko į Niujorką, atsivėrė naujas Galdiko kūrybos proveržis. Akivaizdu, kad atvykęs į Ameriką Galdikas pateko į naują, netradicinę meninę aplinką – avangardo meninį centrą, kuriame 5 deš. pab.– 6 deš. pr. buvo susikūrusi Niujorko mokykla, sujungusi abstrakcijos ir ekspresionizmo tendencijas. Nuo 1953 m. Freiburgo laikotarpio abstraktėjantys peizažai buvo labiau sukoncentruoti, lyriškai intensyvesni, o amerikietiški darosi monumentalesni, vizionieriški, ryškaus kolorito ir apibendrintų formų.
Galdikas buvo aktyvus įvairių parodų Lietuvoje ir už jos ribų dalyvis tiek ankstyvojoje, tiek vėlesnėje – išeivijos metų kūryboje. Dalyvavo grupinėse ir asmeninėse parodose Lietuvoje, Freiburge, Paryžiuje, Niujorke, Amsterdame, Bostone, Čikagoje ir kitur. Galdiko figūra vertinant jo kūrybos įvairiapusiškumą, brandumą ir estetinę vertę pagal svarbą yra antra (po M. K. Čiurlionio) lietuvių tautinės dailės mokyklos kontekste.
Dailininko darbų turi privatūs kolekcionieriai visame pasaulyje bei įvairūs muziejai: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės (Kaunas), Lietuvos dailės (Vilnius), Žemaičių dailės, Žemaičių „Alkos“, Latvijos nacionalinis dailės, Štiglico, Musée d’Orsay (Paryžius) ir kiti.
A.Galdikas, Peizažas, (1950, popierius, tempera, 45 x 60 cm)
