MUZIEJUS

Adomo Galdiko muziejus

Nauja, patraukli, žymaus XX a. lietuvių dailininko A. Galdiko kūrybos erdvė Vilniaus senamiestyje.
Muziejus unikalus tuo, kad lankytojai su autoriaus kūryba kviečiami susipažinti ne tik tradiciškai apžiūrint meno kūrinius parodoje, bet ir patyriminių edukacijų metu patiems išgyvenant paveiksluose atspindėtas akimirkas ir tampant jų dalimi. A. Galdiko muziejuje susijungia meno teorija ir praktika, taikomos meno terapijos technikos.

Muziejuje saugoma gausiausia privati dailininko darbų kolekcija – 260 tapybos, grafikos kūrinių. Sukaupta didelė moterų portretų, natiurmortų, ypatingai vertingų emigracinio laikotarpio (Vokietijos, Prancūzijos, JAV) peizažų kolekcija. Gausūs ir amerikietiškųjų abstrakcijų bei dar niekur neeksponuotų grafikos darbų bei etiudų rinkiniai. Taip pat kolekcijoje – žymusis ,,Žydo Barucho portretas“ (1925-1926), įvertintas brangiausiu Lietuvoje aukcione įsigytu Galdiko kūriniu.

Muziejų įkūrė didžiausią privačią Galdiko darbų kolekciją turintis kolekcionierius Arnas Jurskis.

PASTATO ISTORIJA
Riomerių herbas

Adomo Galdiko muziejus įkurtas kultūros paveldo pastate, Vilniaus senamiestyje, Arklių g. 20 -1A, buvusioje meno bibliotekoje. Istoristinio pastato architektas Vincentas (Vikentijus) Gorskis (1848-?).

Nuo XIX a. pradžios namas priklausė valstybės patarėjui ir dvarininkui Adomui de Štrungui. XIX a. viduryje namą paveldėjo jo sesuo Elena Štrungaitė-Dmochovska. 1877 m. namą nusipirko Elžbieta Bialozoraitė fon Riomer. Ji pagal Vincento Gorskio projektą 1880-1883 m. bei 1896 m. perstatė namą: pristatė pietinį sparną su laiptine, pertvarkė gatvės korpuso fasadą – pastatas įgavo dabartinį vaizdą.

XX a. I pusėje buvo įvesta elektra. 1934 m. namą paveldėjo Elžbietos sūnus Steponas fon Riomeris, įvestas vandentiekis-kanalizacija. 1934 m. namo savininkei Elžbietai mirus (palaidota Rasose), namas testamentu perėjo jos sūnui Steponui Riomeriui, o 1940-1941 m. nacionalizavimo metu jį jau valdė Elžbietos sūnėnas Motiejus Riomeris ir jo sesuo. Taigi namą tokį, koks pasiekė mūsų laikus, pastatė Elžbieta fon Riomer, kuriame ji pati ir pragyveno iki mirties. 1952-1953 m. pastate buvo atliktas remontas. XX a. I pusėje įvesta elektra ir kanalizacija. XX a. viduryje ir II pusėje komunistinė valdžia namą iš teisėtų savininkų atėmė ir perstatė.

Tačiau, nepaisant suniokojimų, architektūrinis tūris, pagrindinių sienų tinklas, fasadai ir pagrindinės priemenės apdaila neblogai išliko. 1971 m. buvo vykdytas kapitalinis remontas: išgriautos ir perdarytos iš naujo visos buto pertvaros, perdangos, krosnys, langai ir durys. Beveik visos perdangos pakeistos gelžbetoninėmis, įrengta vaikų biblioteka, vėliau Vilniaus miesto centrinės bibliotekos muzikos ir meno filialas.

2020-2021 m. remontuojant patalpas restauruota lipdyba pirmojo aukšto priemenėje, atidengti ir konservuoti tapybos fragmentai priemenėje, laiptinėje ir antro aukšto patalpose gatvės pusėje, išsaugoti vitražai šiauriniame antrojo aukšto lange (autorė Jovita Dovydėnienė, XX a. II pusė).

Shopping Cart
Scroll to Top