PARODŲ ARCHYVAS
Žvelgiu į peizažą...
Skirtingų A. Galdiko kūrybos etapų paveiksluose atsiskleidžia tai, kas įprastai nėra matoma akimis – vidiniai gamtos ritmai bei dailininko dvasiniai išgyvenimai. Peizažuose dažnai atgyja ir neįtakingo, antraplanio tipažo personažai. Matomos žaismingos lyrinės mergaitės, mįslingi, melancholiški lyg liaudies meno skulptūrų moterų žvilgsniai – tuometiniai nacionalinių vertybių atspindžiai. Parodoje dėmesį prikausto skvarbus A. Galdiko amžininko žydo Barucho žvilgsnis urbanistiniame Kauno gatvių peizaže – „Žydo Barucho portretas“ aliuziškai nukelia mus į baroką, mįslingus Diego Velazquezo kūrinius.
Ankstyvąją A. Galdiko kūrybą suformavo studijų metais Sankt Peterburge vyravęs ,,Meno pasaulio“ judėjimas – tarpusavyje derinamos realistinės ir simbolistinės tendencijos, skandinavų, rusų neoromantizmo ikonografija. Vėlesniuose dailininko paveiksluose jau matomos Vakarų Europos modernių judėjimų – impresionizmo, postimpresionizmo, ekspresionizmo, fovizmo, kubizmo – įtakos. IV deš. vid. susiformavo individualus menininko stilius – aliejiniais dažais tapytuose žėrinčiuose paveiksluose daugiausiai atsiskleidžia fovizmo bei Paryžiaus mokyklos įtaka.
Jau nuo 1946 m., A. Galdikui emigravus į Freiburgą, peizažuose triumfuoja visiškai skaidrūs spalviniai išlydžiai – pasiekiama tapybinės plastikos viršūnė. 1947–1952 m. Paryžiuje, stebint lyrinės abstrakcijos judėjimą, o vėliau ir Niujorke, abstraktaus ekspresionizmo meninėje aplinkoje, A. Galdiko peizažai išsilieja abstrakčioje erdvėje.
Peizažai visuose kūrybos etapuose perteikė dvasiškai turtingos Lietuvos viziją. Emigracijoje išgyvendamas Tėvynės ilgesį, A. Galdikas peizažuose perteikė gamtą kaip metakonstruktą. Kaskart atgyjantis pirmapradis panteistinis išgyvenimas kiekvieną gamtos įspūdį paversdavo gyvu, plakančiu viso kosmoso potyriu – tokiu būdu dailininkas tarytum įsuko mus į ekstatinį spalvų šokį ir nebepaleidžia iki šiol.
Žvelkime lėtai…
Parodos kuratorė: Ieva Kuzminskaitė